Kryžių lankymo tradicija Griškabūdžio apylinkėse
Griškabūdis, Šakių r. sav.
Kryžių lankymo tradicija į Lietuvą atkeliavo iš Prancūzijos per kitas Europos šalis apie XVI amžių. XVIII a. siaučiant maro epidemijoms ji ypač paplito, susiejusi krikščioniškos atgailos, maldos, apsaugos prašymo apeigas su baltų praktikuota laukų apėjimo ir saugos užsitikrinimo apeiga po pavasarinės sėjos. Kryžius lankydavo visoje Lietuvoje, tačiau sovietmečiu ši tradicija beveik išnyko. Šakių rajono savivaldybės Griškabūdžio apylinkėse kryžių lankymo tradicija išliko nenutrūkusi. Tai svarbi bendruomeninė procesija, kurioje pavasarį per vadinamąsias Kryžiaus dienas – pirmadienį, antradienį arba trečiadienį prieš Šeštines, šešias savaites po Velykų – einant nuo kryžiaus prie kryžiaus meldžiamasi, giedama ir prieš artėjančius žemės darbus prašoma gero derliaus, palankaus oro, globos gyvuliams, taip pat sveikatos šeimynai, kryžių statytojams. Bliuviškių, Patašinės, Šukėtų ir kitų kaimyninių kaimų gyventojai, nepaisydami sovietinio režimo, apeigą išlaikė ir tęsia iki šių dienų: prieš procesiją sutvarko kryžių aplinką, pasodina gėlių ir uždega žvakučių, paskui ankstyvą rytą renkasi prie pagrindinio kaimo kryžiaus, pradeda giedoti Visų šventųjų litaniją, apeina visus kaimo ir laukų kryžius, o apeigą baigia bendruomenės susiėjimu, suneštinėmis vaišėmis. Tai yra bendruomenės šventė, suteikianti progą palaikyti ne tik senuosius tikėjimus ir apeigas, bet ir tarpusavio ryšius; gyventojai procesiją laiko didele garbe ir tiki kryžiaus, maldų ir giesmių galia paveikti žmonių, ūkio gyvenimą į gerąją pusę. Tradicija įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.