Kryždirbystės tradicija Lietuvoje

Lietuviškoji kryždirbystė dėl savo gyvybingumo, meninės brandos ir ypatingos vietos žmonių gyvenime 2001 m. buvo paskelbta UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru, o 2008 m. įrašyta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Kryždirbystė yra daugiau nei vien tradicinis amatas – tai sinkretinis liaudies kultūros reiškinys, aprėpiantis visą tradicinio paminklo istoriją nuo pradžios iki pabaigos: nuo idėjos, vietos, meistro parinkimo ir kūrybos proceso iki kryžiaus pastatymo, pašventinimo, lankymo, bendravimo, sunykusio kryžiaus sudeginimo ir jo pakeitimo nauju. Formų įvairove pasižymintys lietuviški kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės, jose apgyvendintos šventųjų statulėlės tarsi peržengia mažosios architektūros paminklų statusą, įgydami gyvybės per žmonių tikėjimus, su jais susijusias apeigas bei papročius. Šioje amato, meno bei tikėjimo sintezėje jungiami architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementai. Kryždirbystės paminklai – tai pagarbos religijai, mitologijai ir Lietuvos istorijai išraiška. Karų, sukilimų, okupacijų laikotarpiais kryžiai buvo statomi dramatiškų įvykių herojams atminti arba jų žūties vietoms pažymėti. Pavienių žmonių ar bendruomenių prašymu tautodailininkų, drožėjų, kalvių, kryždirbių ir dievdirbių rankomis sukurti kryždirbystės paminklai statomi ir šiandien. Nors būta įvairių draudimų ir ribojimų, kryždirbystė iki mūsų dienų išliko tautinės tapatybės simboliu bei neatsiejama lietuviško kraštovaizdžio dalimi.