Kuršių nerijos kapinaitės

Senosios Nidos kapinės. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos nuotraukos

Krikštai istoriniuose šaltiniuose šiuo vardu minimi nuo XVI a. Jie buvo išplitę ne tik Mažojoje Lietuvoje, bet ir Vakarų Žemaitijoje. Vėliau jų statymo arealas susiaurėjo ir XX a. pr. krikštais kapus ženklino jau tik pamario, Nemuno deltos, Tilžės apylinkių ir Kuršių nerijos gyventojai. 

Paminklinius krikštus statydavo mirusiojo kojūgalyje (nors laidoti krikščionys ir šioje religinėje kultūroje įprasta pomirtinius paminklus statyti galvūgalyje). Jie buvo pjaunami iš vienos lentos, kotas turėjo siekti kapo duobės dugną. Tikėta, kad paskutiniojo teismo valandą velionio dvasia galės patogiai įsitverti ir išlipti, kad krikštas – tarsi kelias, kuriuo vėlė žengia į amžinybę. Simbolikos esama ir daugiau – moterų bei vyrų kapų krikštai daryti iš skirtingos medienos: moterų – iš moteriškos giminės medžio (liepos, drebulės, eglės ir kt.) lentos, vyrų – iš vyriškos (ąžuolo, uosio, juodalksnio ir kt.).  

Skyrėsi ir drožinių motyvai, kurie ilgainiui kito: iki XVII a. vyrų kapų krikštus puošė išpjaustytos žirgų galvos, moterų – paukščiai, dažniausiai gegutės. Vėliau puošybos elementų daugėjo, į vyrų krikštus įpinant augalų, paukščių motyvų, o moterų dekoruojant širdelėmis. Kryželiai ant krikštų atsirado daug vėliau.   Autentiškų krikštų kopijų galima išvysti tik Kuršių nerijos kapinėse. Rytiniame krante ir kitur buvę krikštai supuvo, sunyko, o Kuršių nerijoje šių unikalių paminklų išsaugojimu pasirūpino krašto patriotas, nidiškis dalininkas Eduardas Jonušas (1932–2014 m.). Jis dar praėjusio amžiaus septintąjį dešimtmetį užfiksavo, nupiešė Nidos kapinaitėse tręšusius paskutinius išlikusius autentiškus krikštus, pagal surinktą ikonografinę medžiagą parengė kapinių atkūrimo projektą ir pasiekė, kad šie mažosios architektūros šedevrai (rekonstrukcijos) būtų atstatyti kapavietėse. Senosiose Nidos kapinaitėse galima išvysti ir krikštų ekspoziciją.

Šių antkapinių paminklų kopijų dar esama  Preilos kapinaitėse.